Alessandro Vitali

Urbino linija

XVI a. pabaigoje Urbino oras prisisiungia su giliu permainančiuoju laikotarpiu. Būtent čia, 1580 m., Alessandro Vitali įžengia į kraunišką landšaftą, kurį apibrėžo paliktasis Aukštojojo Renesanso elegancijos šviesa bei besikeliantis naujos eras sudėtingumas. Jis nepriėjo iš nieko; jo meno šerpus formuoja Federico Barocci šešalybė ir šviesa. Šis ryšys su Barocci yra pagrindinė jo kūrybos vystymosi ašis – lina, kuri diktavo jo spalvų suvokimą bei tai, kaip jis gebėjo subtiliai formavo žmogiškosios formos kontūrus.

Vitali keliauja per vėdinį Renesanso laikotarpį, inertiškai priimdamas stiliaus pokyčius, kurie žymi perėjimą į Baroką. Jo kūryba yra šio specifinio įtambių kūrybinio įtampos produktas. Jis yra paveikslas, kuris suvokia Italijos tradicijos svorį, kartu linkdamas labiau dramatiškiems, emociniams impulsams, kurie charakterizuos būsimus dešimtmečius. Jo buvimas Urbino mieste nėra tik vietinio meistro dalyvavimas, tai yra gyvybiškas ryšys regioninės daigto evoliucijoje.

Techniniai pamatai

Jo meisterystė pasižymi disciplinuotu ištikimai laikymusi savo amžiniais mokytojų pamoka. Norint suprasti Alessandro Vitali ranką, reikia suprasti darbo meistriku mechanizmus ir specifinius Italijos mokyklos reikalavimus. Jo požiūris į płatinį apibrėžtas keliais pagrindiniais elementais:

• Barocci mokyklos įtampa jo spalvų paletėje.
• Orientacija į vėdinio Renesanso perėjimą link Baroko jautrumo.
• Specifinis regioninis mokymas, būdingas Urbino mokyklai.

Teptukų darbas atspindi žmogų, glaudžiai įsiukurtą profesinėse savo laikotarpio struktūrose. Jis yra vėdinio Renesanso ir Baroko laikotarpių paveikslavėjas – tai atskiriamumas, reikalaujantis meistriškumo tiek pusiausvygtai kompozicijai kurti, tiek dinamiškai energijai įkūpinti. Jo karjera yra nuolatinis žingsnis per šiuos besikeičiančius estetinės jūros bangas.

Paskutinis gyvenimo etapas

Artimajai septemniamuoju amžiui artūlyje meno landšaftas pasikeitė nepažastamai lyginant su pasauliu, kuriame jis buvo gimęs. Vitali išlieka tvirtai įsiukurtas savo kilmės žemėje, jo gyvenimas ir kūrybos paliktis neatsiejami nuo Urbino miesto. Jis mirė ten, 1640 m., palikdamas kūrybos veiklą, kuri užfiksuoja specifiką, trumpalaikį momentą Italijos meno istorijoje. Jis lieka perėjimo figūra, paveikslavėju, kurio identitetas yra neatsiejamas nuo stiliaus evoliucijos visos Italijos pusiaslės.