Kornwalijos jūreivio vizija
Alfredas Wallis (1855–1942) išsiskiria iš savo laikotarpio tradicinio meno peizažo – tai figūra, kurios tyli paprastumas slepia gilią stebėjimo jautrumą ir nekliantį atsidavimą siekiant įamžinti pakario Kornwalijos esmę. Gimęs Anglijos Devonporte, Wallis neturėjo jokio oficialaus meno išsilavinimo; jis buvo savikuriamas meistras, didžiąją gyvenimo dalį praleidęs dirbdamas valdybininkas, iš medienos šlifuodamas laivus, plaukiančius Atlanto vandenimis. Šis praktinis, tiesioginis meistriškumas įsidėmėjo jį kruopščiu dėmesiui į detales ir medžiagų supratimu, kuris vėliau persikėlė į jo paveikslus. Formavimo metai jis praleido tobulindamas laivų statymo įgūdžius – tai buvo amžiniam cornwalijos šeimoms perduodamas žinios ir darbas, suteikęs jam unikalią, visceralį ryšį su jūros pasauliu, kurį jis galiausiai amžinai įamžino drobėje.
Tik 1920-aisiais Wallis arčiau pradedanti meninė karjera tikrai užsim绽o, jo persikelpus į gyvybingą Kornwalijos St Ives meno enklavą. Pavilkęs nuo kūrybinės šios bendruomenės energijos – kurioje dalyvavo tokie pastebimieji asmenys kaip Benas Burrellis ir George'as Nashas – jis pradėjo kurti gausią darbų seriją, vaizduojančią laivus, uostus ir peizažus, skystus ypatingame Kornwalijos šviesos spinduli.* Jo estetika yra neabejotinai unikali: jai būdingos plokščios perspektyvos, ryškios kontūrai ir nuoršios spalvų paletės, kurioje dominuoja gilios mėlynos ir jūros žalvės. Wallis kūryba įkūnija naiva meno principus – stilių, šaknis kurį įsikėlę tiesioginiuose sensoriniuose patyrimuose, o ne intelektualizuotose akademinėse teorijose. Jis vengė sudėtingų kompozicijų ir sudėtingų brushstrokes, teikdamas pirmenybę aiškumui bei tiesioginiam, emociniam poveikiui.
Jūros atminties palikimas
Wallis įtakos menui reikšmė slypi jo gebėjime kasdienius jūreivystės gyvenimo elementus transformuoti į kažką giliai dvasingą ir atmosferinį. Jo paveikslai nėra tik vietų atvaizdai; jie prisigimė su pajautu judėjimo ir atminties pojūčiu. Per tokius darbus kaip Trawler ir
Jo istorinė svarba tvirtinamas jo vaidimu kaip tiltu tarp sugrūžios jūros darbo realybės ir 20 amžiaus modernaus meno judėjimų. Nors jam trūko oficialaus mokymo, jo „primityvus“ požiūris pasi offered gaivintį alternatyvą to laikmečio sudėtingoms technikoms, paveikdamas tai, kaip mes suvokiam temo ir med mediumo santykį. Jo gyvenimo kūrinys išlieka įrodymu nesimokėto akių galimybių jėga, įrodant, kad tikra meninė vizija dažnai iškyla iš gilaus, visą gyvenimą trukdančio artumo su savo aplinkybe. Šiandien jo palikimas toliau įkvepia tuos, kuriuos traukia Kornwalijos gyvenimo žavesys ir amžinas jūros grožis.
