Pierrot

Pradžios metai, šeima ir mokslas

Augustas Makė savo gyvenimo istoriją pradėjo Vokatijoje, Meschedėje, kur 1887년 January 3 d. gimė ne vienas, o vienintelis sūnus, augintas Augusto Friedricho Hermanno Mackės, statybų rangovo ir amatoriškio dailininko, bei Marios Florentinės šeimoje. Jo vaikystę formavo svyravojanti tėvo verslo sėkmė, dėl kurios šeima persikėlė į Kelną, o vėliau – į Bonną. Net ir mažamei paaugliui jau buvo akivaizdu vizualinės išraiškos trauktinys; savo ankstyvosis metus jis praleido piešdamas skicų ir projektując scenografijas mokyklos spektakliams, surasdamas būdą pernešti savo aplinką ant popieriaus dar prieš jam teikus pasiūlytą oficialų akademinį mokymą.

Jo oficialus meninis išsilavinimas tikrai prasidėjo tada, kai jis atvyko į Diseldorfo akademiją, kur studijavo nuo 1904 iki 1906 metų. Vadovaujamas Adolfo Maenčeno, jis mokėsi tradicinės technikos disciplinos, tačiau jo siela, parecía, troško kažko platesnio ir laisvesnio. Šis neramus ieškojimas paskubino jį ieškoti papildomų žinių naktinėse mokymose su Fritz Helmutu Ehmke. Troškulys suvokti amato meistriškę vėl veda jį link Berlyno, kur jis studijavo vokiečių dailininko Lovis Corinth vadovavimu. Šie griežto mokymų metai suteikė techninį pagrindą, kurį jis vėliau panaudos pasikūrimui savo unikalaus vizualinio kalbos stiliaus, nuolydamas nuo ankstyvosios mokymo doksinų link asmeniškesnio, intuityvesnio mąstymo būdo.

Prancūzų modernizmo įtaka

Paryžiaus gatvės darbiškai traukė jauną menininką, nuolat atડાudamos jį toli nuo griežtų, tradicinių mokslos formų, kurias jis įgijo studijų metu. Per pirmąją 1907 metų vizitą į šį miestą, Augustas Makė jautė gilią impresionistų paveiką, kurį sukėlė jų gebėjimas gyvai perteikti šviesos žaismą. Jis pradėjo sekti jų metodus, siekdamas per subtilių, dėmėliučių spalvų derinius užfiksuoti to laikvario šviesos žaismą. Tai nebuvo tik trumpalaikė nuotaika; tarp 1907 ir 1912 metų jis dažnai grįžo į Paryžių, leiddamas prancūzų sostinės atmosferai pernaujinti jo suvokimą apie slėpčias bei spalvingas płatnio plokštę.

Transformatyvus lūžis įvyko 1912 metais, kai jis susitiko su Robertu Delaunay}{. Šis susitikimas tapo tikrąja atsklaida, iš esmės pakeidusi jo kūrybos kryptį. Augustas Makė gėrėsi Delaunay chromatinio kubizmo magija – stiliaus, kurio esmė buvo spalvos ir šviesos ritmas. Šis požiūris, dažnai siejamas su orfizmu, paskubino jį link dinamiškesnio, nebeaprašaujamojo, labiau abstraktaus mąstymo. Jis pradėjo eksperimentuoti su sulaužytais spalvų plokšmenimis, siekdamas modernaus gyvenimo pojūtį išversti į grynos šviesos ir formos kalbą.

Narystė „Mėlynajame jojike“

Augustas Makė gyvenimo trajektorija iš esmės pasikeitė 1909 metais, kai jis atvyko į Munichą. Būtent ten jis sutiko Franz Marc, susitikimą, kuris uždegė gilią ir ilgalaikę draugystę. Šis ryšys įtraukė jį į mąlotojų ir kūrėjų ratą, siekiantį eiti pastabos imitacija ir siekiant daugiau nei tiesiogio natūros kopijavimo. Iki 1911 metų Makė tapo viena iš svarbiausių įtakingos ekspresionistinės grupės, žinomos kaip „Der Blaue Reiter“, narių. Jis ne tik dalyvavo šiame judėjime, bet ir padėjo formuluoti jo dvasinę esmę, prisidedendamas prie grupės parodų bei radikalių idėjų plėtros.

Jo vieta šiame avangardo kablelyje buvo sustiprinta glaudžiais ryšiais su kitais to mokslo epochos šviesos šalių švytulių. Jis dalijosi giliu ryšiu su Marc ir Paul Klee, jų draugystoje rasdamas bendrą dvasinio ir emocinio ieškojimo siekį. Net ir judėdamas per kintamus modernizmo kraštovaizžius, interakcija su tokiais šalių figūrais kaip Robert Delaunay padėjo tobulinti jo unikalų žingsnį. Nors kiti grupės nariai dažnai tyrinėjo tamsiausias ar nerūpastingiausias, anxietines temas, Makė ieškojo harmonijos ir grožio. Jis žvelgė į pasaulį ir matė šviesos bei džiaugsmo erdvę, net ir tada, kai politinės Europos šešėliai pradėjo knūpėti.

Meninė technika ir stilius

Augustas Makė siejė ne tik objektive įvaizdį, bet ir norėjo įamžinti vidinę scenos dvasią, kurios už debesų slepiasi tikroji esmė. Jo brushwork – tapybos šūvis – nuobliavo nuo paprasto realybės kuopiojo kopijavimo, vietoje kurio rinkdamas išreikšti gilias, sielos kampeliuose slystančius jausmus ir nuotaikas. Siekdamas pasiekti šį tikslą, jis dažnai kreipė į formą ir spalvą savo emociniam poreikiui patenkinti, lenkdami fizikinę pasaulio konstrukciją. Jo kompozicijos dažnai remtosi drąsiais spalvų akcentais ir geometrinėmis formomis, kurios sukriauja tvirtą struktūros pojūtį ekspresyvaus, nieko nekontroliuojamo jo kūrinių srauto viduryje. Jis rado būdą į savo kompozicijas įpinimo Italijos futurizmo dinamizmą, suteikdamas savo scenoms judesio ritmą ir modernios energijos pulsą.

Šis šviesos ir spalvos ieškojimas pasiekė savo kulminaciją keliaujant po Šiaurės Afriką. Jo 1914 metų Tuniso akvarelai atskleia išskirtinį spalvų meistriškumą, perteikiant intensyvų, nuolat besikeičantį regiono šviesos žaismą. Šiuose darbuose pigmentas atrodo pulsuojantis sava gyvybe, peržengiant paprasto vaizdavimo ribas ir glaudžiai susijęs su apšvinta, dvasine esme. Jis ne tik tapė kraštovaizdį; jis tapė pačiu būtu būti toje aplinkoje, įtvirtindamas šviesos ir erdvės pojūtį.

• Türkisches Café
• Market in Algiers

Pagrindiniai darbai ir šedevrai

Brandinamas savo vizija, Augustas Makė pradėjo įamžinti tylius modernaus gyvenimo ritmus per intensyvių spalvų prizmę. 1913 metais jis sukūrė „Moterį žaliame striukėje“ – kūrinį, kuris spinduliuoja ypatingą gyvybingumą dėkiu drąsaus paletės ir užtikrintų brusherių darbų. Jo susidomėjimas šviesos ir urbanizmo sąveika paskubino atsirasti tokiam darbui kaip „Dideliam šviesiam parduotuvės vitražui“, kuriame jis tyrinėjo, kaip šviesa skrieia per stiklą. Dažnai jis kreipėsi į paprastus egzistencijos malonumus, kaip pavyzdžiui „Kūpinėse mergines su miestu fone“, kur siekė per paprčintas formas perteikti idilišką ramybę.

Paskutinis jo gyvenimo laikotarpis, lemta kelionių į Šiaurinę Afriką, į jo plėtniajus atnešė naują šviesos ir skaidrumo pojūtį. Tuniso lankymas davė gimti darbų serijai, kurią daugelis laikytino jo didžiausiais pasiekimais, o iš jų išskambia pati žymiausia – „Türkų kava“. Šis laikotarpis taip pat davė „Rinką Tuneze“ – kūrinį, kuris vėliau aukcione 2000 metais osiąjo 4,1 mln. USD (2,86 mln. svarlių) kainą. Net kai jau kitoje horizonte stiepėsi karo šešėliai, jis tęsė grožio ieškojimą intymiškose aplinkose, kaip pavyzdžiui „Pora prie sodo stalo“, kuris 1997 m. „Christie's“ aukcione buvo parduotas už 2 mln. svarlių.

• 1913 m.: „Moteris žaliame striukėje“
• 1914 m.: „Rinka Tuneze“
• 1914 m.: „Pora prie sodo stalo“

Vėlyviaji metai ir tragiška mirtis

1914-metai atnešė staigų šviesos pokytį, kurį Augustas Makė taip aistringai bandė užfiksuoti savo darbuose. Vasarą, kartu su Pauliu Klee ir Louis Moilliet, jis keliavo į Tunisą, į Tuniso valstiją. Ši išvyta leido jam išgyventi kitokios šviesos, kitokio saulės spindulių pajutimą, kuris tapo lemtinga įtaka luministiniam požiūriui, apibrėžiančiam jo kūrybos paskutinįjį etapą. Tačiau grįžęs į Europą, jis aptiko šalį, skubiai pasindulantį į chaosą. Praėjus pirmiajam Didžiausiojo karo mėnesiui, menininką vis labiau traukė į šį didį konfliktą; vedamas pareigos jausmu, jis savanoriškai pasivylė karinėms paslaugoms.

Paskyra atėjo neįtikėtinai greitai. Antrajame Pirmajo pasaulinio karo mėsyje, kovų laukne Prancūzijoje, Augustas Makė žuvo. Jis žuvo 1914 m. rugsėjo 26 d. netoli Pertšas-lė-Hurlio. Jam buvo vos 27 años. Jo mirtis įvyko pačiu tuo metu, kai jo meninis kalba pasiekė naują aiškumo ir šviesos lygį. Netikėta jo pasitraukimas paliko neišpildytą tuštumą vokiečių avangardo aplinkos bendruomenėse, anksti nutraukdamas karjerą, kurią lydėjo niekad nesustojantis, ieškantį ir dinamiškas kūrybos kūrybosta.

Palikimas ir įtaka

Nors jo laikas šviesoje buvo trumpas, įtampa, kurią Augustas Makė paliko didžiausiems XX amžiaus meninei judėjimams, išlieka itin gili. Jis užsitikrino savo vietą istorijoje kaip svarbi ekspresionizmo figūra, siūlendo žiūryslą, kuri dažnai ieškojo harmonijos ten, kur kiti matė tik nesulankomą nesutarpimą. Gebėjimas sintezuoti radikalias savo samtikių idėjas į asmeninę kalbą užtikrino, kad jo vizija nepaskendėtų Didžiojo karo šešėliuose.

Jo indėlio svarba buvo oficialiai pripažinta jau po jo mirties, kas po ilgą laiko 1959 metais atėjo į paskutinį įtvirtinimą – įkurta Augustas Makė apdovanoja. Ši garbė ir toliau pagarbiai žiūri į jo kūrybinės paieškos dvasią. Net ir šiandien jo buvimas jautiamas toje būdoje, kaip šiuolaikiniai menininkai toliau tyrinėja gilius ryšius tarp spalvos ir žmogaus emocijų. Jis mus išmokė, kad šviesa ir atspalvis gali kalbėti apie vidinę sielos būseną – tai pamoka, kuri skamba per visus dešimtmečius.

Kur galima pamatyti jo kūrinius šiandien

Lyg pasikraustant per kambarius, kuriuose vis dar gyvena jo dvasia, galima keliauti į Bonną, Vokatiją. Ten stovi Augustas Makė namas – tai tikras meno šventovė, sauganti žmogaus prisiminimą būtent tais sienomis, kuriose jis kadaise gyveno ir kūrė. Būtent šiuose namuose jis įrengė savo studiją – erdvę, kurioje jo kūrybinė energija galėjo laisvai žiedėti, kol į intervenciją neįėjo karo šešėliai. Netoliese esantis Bonno Kunstmuseum taip pat saugo jo paveikslus, užtikrindamas, kad jo vizija būtų prieinama tiems, kurie ieško to šviesos, kurią jis taip kruopščiai užfiksavo.

Jo buvimas jautiamas per daugybę sienų, nes jo kūryba saugoma didelių institucijų kolekcijose. Keliaujant Kelnine, Museum Ludwig pristato jo darbus, o Esene Museum Folkwang saugo jo plėstinius, kad juos galėtų stebėti masė. Jo pėdsakus galima rasti ir Munich, Staatsgalerie Moderner Kunst, kur jo spalvos vis dar gyvai kalba iš rėmų. Net ir ZRiČe, Kunsthaus Zürich, saugo dalį jo palikimo, pristąsdamas paveikslus, atspindinčius tą unikalią, savitą pasaulės suvokimo būdą.

• Bathing girls with town in the backgraund (apie 1913 m.)
• Woman in a Green Jacket (1913 m.)
• Landscape with Cows and Camel (1914 m.)
• Türkisches Café (1914 m.)