Gray alphabets Rankiniu būdu tapyta aliejaus reprodukcija

Ankstyvasis gyvenimas, šeima ir mokslai

Džasperas Džonsas gimė 1930 m. gegužės 15 d. JAV, Georgijos valstijoje, Augusta mieste. Jo tėvų santuoka pasibaigė skyryba, kai jis buvo labai mažas, todėl vaikystę jis praleido Pietų Karolinos valstijoje. Didniąją savo vaikystės laikotarpį Džonsas praleido Allendale'e, kartu su tėvų pusės seneliukais. Vėliau jis gyveno su motina ir mamatėliu Kolumbijoje, o galiausiai apsistogavo su teta Gladys prie Murray ežero. Piešimą jis pradėjo mokytis jau ketvertinties metų amžiuje. Išgirdęs mokslą vidurio mokyklos tarpinį, jis jau buvo visiškai pasinertęs savo meniniu meistriškumo mokymu ir galiausiai baigė Edmunds vidurinę mokyklą Sumterio mieste, Pietų Karolinijoje, kaip klasės 1947 metų geriausias mokinio mokykloje.

Jo formalusis meninis mokymas prasidėjo Pietuose. Jis tris semestrus studijavo Pietų Karolinos universitete Kolumbijoje. Palikęs universitetą, 1949 m. Džonsas persikėlė į Niujorką, kur įstojė į „Parsons“ dizaino mokyklą, siekdamas tęsti savo meninį kelią. Šiais formavimo metų laikotarpiu jis dirbo įvairias papildomas darbus, įskaitant laikelį knygyno parduotuvėje, kol jo gyvenimo kelionę nepertraukė kariška mokslas.

Karba dutifulė ir grįžimas į Niujorką

Jo ankstyvojo gyvenimo trajektorija buvo sutraukta 1951 metais, kai Korėjos karo metu buvo pašauktas į Jungtines Amerikos Armiją. Šis tarnybos laikotarpis išvalė jį nuo Rytų kranto meno mokyklų ir pasidavė į dvi visiškai skirtingas aplinkas. Džasperas Džonsas tarnavo Fort Jaksone, Pietų Karolinoje, prieš busdamas išsiųstas į Sendai, į Japoniją. Šie karinės dutifulės metai suteikė jam būtinos atsakomybės ir atsakomos erdvės, atskiriančios jį nuo besivystančios meno scenos, kurią jis jau buvo pradėęs pažinti Niujorkoje.

Iki 1953 m. vasaros jis grįžo į Niujorką. Miestas buvo perėjimo etapas, ir jis rado darbą „Marboro“ knygynuose. Šis užsiėmimo laikotarpis leido jam vėl įsitvirtinti miesto urbanistiniame aplinkos, skaidriai perėjant per socialinius ir meninius miesto sluoksnius. Būtent per šiuos pasibaigusios tarnybos mėnesius jis pradėjo kurti ryšius, kurie vėliau apibrėžė jo meninę praktiką, dirbdamas kartu su kitais menininkais miesto loftuose ir studijose.

Naujos vizualinės kalbos atgimimas

Iki 1954 metų canvas'e objektai pradėjo keistis, o jų tvarkymo būdai pasikeitė. Vietoj spontaniškų, gestų kupinų traukų, kuriais tuo metu žimei era, įvyko poslinkis link dalykų, kuriuos mintis jau pažįsta. Tai reiškė naudojimą simbolių, kurie nereikalavo jokio paaiškinimo: vėliavų, žemapių, taikinų, raidžių ir skaičių. Tai nebuvo konkrečių įvykių iliustracijos, o labiau atpažįstamos formos, skirtos tyrinėti, kaip mes suvokime prasmę. Kūryba tapo būdu stebėti patį matymo aktą, naudojant tai, kas artima ir pažįstama, kad sudaužytume į reprezentacijos prigimtį.

Šis požiūris padėjo Džasperui Džonsui įtvirtinti savo vietą kaip pagrindinei amerikiečių pokario karo meno plėtros figūrai. Jo pirmoji asmeninė paroda įvyko 1958 m. „Leo Castelli“ galerijoje, kur šių kasdienių simbolių buvimas pirmą kartą susidūrė su plačiaja auditorija. Šie paveikslai nesiejo bėgti nuo realybės per abstrakciją; jie, priešingai, per šiuos tylius, pasikartojančius motyvus, įnešė pasaulį į stebėjimo erdvę. Pašalinęs poreikį naratyvui, jis perskirstė dėmėsio dėmę į paviršių ir tai, kaip simbolis veikia kaip vizualinis kodas.

Technika ir meninė stilius

Džaspero Džonso paveikslų paviršius dažnai kelia rimtumo ir svorio pojūtį, tarsi jis būtų sukurtas sluoksniuojant medžiagą. Dažniausiai jis kūrė naudojdamas enkaustiką – procesą, kuriame pigmentas maišomas su karštomis vos, taip sukuriant storą, tekstūrująčią sluostę. Šis metodas suteikia platiną, kuris fiziškai dominuoja ant drobos, kartais tiesiogiai į voksą įterpiant koliažus ar laikraščių puslapius. Šie sluoksniai nesuteikia įspūdžio skubios, spontaniškos gestų laipsnio; priešingai, jo darbai išsiskampa suvoktu, sąmoningu kontrolės jausmu. Kiekvienas pėdsakas ir forma atrodo užteiktos su konkrečia intencija, atėjus iš to chaotiško, emocinio „tekinimo“ stiliaus, kuris buvo būdingas kitoms XX amžiaus vidurio stiliams. Jis teikė pirmenybę labiau skaičiuotam požiūriui į vaizdo konstrukciją.

Beyond drobos, jo kūrybinis pėdsakas pasireiškia daugybės skirtingų būdų. Jis meistriškai judėjo tarp sunkaus enkaustikos tekstūros ir tikslumo, kurį suteikia aštrios grafikos linijos. Jo praktika apėmė litografiją, serigrafišką spaudą, etingą bei akvatintą. Šios technikos leido jam kartoti tampras formas ir simbolius naudojant įvairias tekstūras. Dažnai jis pasinaudodavo vienais ir patais motyvais – skaičiais, raidėmis ar žemelapiais – kad stebėtų, kaip jie transformuojasi priklausomai nuo taikomos technikos. Jo kūryba yra apie tai, kaip žiūrovą suvokia formą ir kaip šis suvokimas keičiasi, kai paviršius tampa sluoksniuotas ar fragmentiškas.

• Target (1958)
• White Flag (1955)
• Colored alphabet (apie 1959 m.)
• False Start (1959)
• Perilous Night (1982)

Esminės kūrybos ir ikoniškos vaizdinėse

Džaspero Džonso kūryba dažnai sukaupia dėmės dėmės į dalykus, kuriuos mintis jau pažįsta. Jų viduryje, 1954–55 m. tapo tapyba Vėliava, kurioje buvo panaudota žvaigždžių ir juostų koliažo technika, juostos ir pigmento sluoksniuojant laik]]apraštą. Šis požiūras paversčioje familiarų simbolį tekstūruota vosos ir popieriaus pavirtoja. Vaizdinė medžiaga keliavo nuo šių didelių, plokšų simbolių link labiau koncentruotų formų. Po jų sekė taikinų serija, kurioje naudojamas taikinio centre esantis taikinys (bullseye) kviečia susimąstyti, kaip žiūrovą suvokia paprastą formą. Vienas tokio kūrinio, Taikinys su keturiais veidais (1958), raudoname fone pateikė veidų kompoziciją, sukuriant neišvandenintą nerimo pojūtį per jų pasikartojantį, be išraiškos išdėstymą.

Susidėjus dėmesiui į atpažįstamus daiktus, 1960-ieji atnejo naujų posūkių. 1961 m. darbas Žemėlapis panaudojo fragmentuotus JAV vaizdinus, kad per geografiją ir identitetą išnagrinėtų esmę. Šis laikotarpis taip pat pasižymėjo poslinkiu link tr dimensionsinių formų, kurios imitavo kasdienius daiktus. 1960 m. buvo sukurta Spalvotas bronzas (Alaus skliautukai) serija. Šios skulptūros buvo išliętos iš bronzos, tačiau dažytos taip, kad tiksliai atrodytų kaip paprasti, kasdieniai daiktai, taip išmatuojant ribą tarp tikro objekto ir jo paveikslai.

• Balta vėliava (1955)
• Trys vėliavos (1958)
• Netikėtas startas (1959)
• Spaltingas abėcėlė (apie 1959 m.)

Influencingusiųjų aplinka

Manhattano loftuose oras buvo prisotintas bendrų idėjų ir tylaus artumo sukuriamos įtakos. Džasperas Džonsas gyveno kaimyniniuose butuose su Robertu Rauschenbergu – tai buvo santykis, apimantis tiek romantinius, tiek meninius ryšius, trvavusius iki 1961 metų. Jie leidžia dienas dizainuodami išlaidų vitrinas tokios parduotuvės kaip „Tiffany“ ir „Bonwit Teller“, dirbdami berdžiu bokšteliu ir kartu transformuodami kasdienybę į kažką visiškai kitokio. Šis artumas reiškia, kad jų kūryba nuolatos dialoguodavo tarpusavyje – tai buvo nuolatinis minčių ir vizualinių eksperimentų mainas, kuris padėjo nustatyti naują amerikiečių meno kryptį.

Šis kūrybinis ratas išsiplėto į garso ir judesio sferas. Džasperas Džonsas buvo artimas draugas su kompozitoriumi Johnu Cage'u bei choreografu Merce Cunningham'u. Šie ryšiai į jo mąstymą įnešė kitokio ritmo, įsišakinusį avant garde. Jis judėjo per laukus, kuriuose ribai tarp skirtingų disciplinų buvo pranašūs, taip pat dirbdamas po įtaką, kurią sukūrė Cage'o ir Cunningham'o požiūris į struktūrą ir atvaizdą. Net ir Marcelio Duchamp'o idėjos liko fone, suteikdamos pagrindą klausimui apie tai, ką gali reprezentuoti objektas, kai jis yra įtrauktas į rėmą.

Palikimas ir neblitus įtampas

Perėjimas nuo spontaniškų, gestų kupinų abstrakčios ekspresijos traukų link atpažįstamos pop art uro vizualinės kalbos didelę dalį įtempė būtent jo rankų darbas. Paėmęs tai, ką mintis jau puikiai pažįsta – vėliavas, taikinus ir skaičius – ir paskyręs juos tyrimui, jis iš esmės pakeitė tai, kaip dailininkai žiūri į tuštą płatną. Šis kreipimasis į kasdienybę atvėrė duris Andy Warhol ir Roy Lichtenstein kūrybai, kurie vėliau dar labiau išplėtojo šias masinės kultūros ir prekybinio produkto idėjas.

Jo buvimas meno pasaulyje paliko neištrinamus pėdsakus, pažymimus svarbiu pripažinimu. 1988 m. jis buvo apdovijotas Aukso liūtenu Venecijos bienalėje, o vėliau, 2011 m., jam suteikta Prezidento laisvės medalis. Šie apdovanojimai atspindi karjerą, skersmenyjamą neustangu į reprezentacijos prigimtį bei tai, kaip simboliai veikia besikeičančioje visuomenėje.

• Flag (1954–55)
• Target (1958)
• Map (1961)
• Perilous Night (1982)

Kur galima pamatyti jo kūrinius šiandien

Norint asmeniškai išgyventi jo paveikslų ir skulptūrų dvasią, reikėtų keliauti į Niujorką. Moderniojo meno muziejus (MoMA) saugo keletą jo šedevrų, o Viktorsos Amerikos meno muziejus bei Metropoliteno muziejus taip pat pridedėję savo kolekcijoms jo darbus. Šios institucijos leidžia stebėti įvairius jo kūrybos etapus – nuo ankstyvųjų enkaustikos eksperimentų iki vėlesnių meninės studijos tyrimų.

Džaspero Džonso kūrybos įtaka neapsiriboja tik Jungtinių States. Londone „Tate Modern“ muziejuje galima rasti darbus, kurie atspindi ilgalaikį jo susidomėjimą to, kaip mes suvokime įprastus simbolius. Galimybė pamatyti šiuos objekto šalių skirtingose aplinkabose suteikia galimybę artimiau stebėti, kaip tekstūros ir pakartojimų naudojimas keičia savo prasmę skirtingos šviesos padėtyje.

• White Flag, 1955
• Target, 1958
• Map, 1961
• Perilous Night, 1982
• Dancers on a Plane, apie 1964