Large check Rankiniu būdu tapyta aliejaus reprodukcija

Apropriacijos architektė: Sherrie Levine gyvenimas ir palikimas

Sherrie Levine yra viena esminių šiuolaikinio meno figūrų, tapusi žinomai dėl savo pionieriškos apropriacijos tyrimo – praktikos, kuri postmodernistiniame peizaže fundamentaliai sudarantys iššūkius originalumo ir autorystės supratimui. Gimusi 1947 m. Pensilvanijos Hazletone, Levine formavimosi metai buvo įraizinti Amerikos Viduriojo vakarų patyrimuose; vaikystę ir jaunystę ji praleido Misūrijos St. Louis suburbuose. Ankstyvas susidarymas su menu paskatino vis lifelong fascinaaciją vizualine kultūra, prasidėjusį nuo lankų St. Louis meno muziejuje, kur vos aštuoni metų ji stebėjo savo motiną – aistringą paveislininkę –, kuri jai atvertė transformacinę meninės išraiškos galią. Šis šeimyninis įtampis neapsiribojo vien pastebėjimu; Levine motina įsidėmėjo meilę „art house“ filmams ir kinematografiniam pasakojimui, taip formuodama estetinį jautrumą, kuris vėliau atsispindėjo jos giliame ryšyje su vizualios istorijos sluosniais.

Levine savo oficialų išsilavinimą siekė su griežtu atsidavimu, 1969 m. įgūdama B.A. laipsnį Wisconsin–Madison universitete. Moksliniai siekiai sustiprino jos supratimą apie meno istoriją ir kritinę teoriją, paruošdami ją karjerai, skirtai koncepčiniam tyrimui. Tęsdama studijas UW-Madison, 1973 m. įgijo M.F.A. laipsnį, tobulindama meninius įgūdžius ir vientisėdant vizualinio komunikavimo metodus. Būtent šiuo laikotarpiu Levine pradėjo kurti savo charakterišką stilių – tyčinę apropriacijos aktą – gaudama įkvėpimą iš revoliucinių modernizmo meistrų, tokių kaip Walker Evans, Edgar Degas, Marcel Duchamp ir Constantin Brancusi, kūrinių. Perdidėdama jau esamus vaizdus, ji siekė suabejoti pačią esmę – ką reiškia kurti neriboto reprodukcijos amžiui.

Iššūkis kanonui per refotografiją ir piešimą

70-ųjų metų pabaigoje Niujorko East Village scenoje stebėtas apropriacijos meno proveržis buvo skatintas noru suabejinti įtvirtintas menines konvencijas. Kartu su tokiomis samtėmis kaip Louise Lawler ir Barbara Kruger, Levine plečiojo kūrybiškumo ribas, įtvirtindama savo balsą judėjime, kuris kvestionavo „originalaus“ šedevro šventumą. Jos darbuose dažnai naudojama refotografija – procesas, kai fotografuojami jau egzistuojantys fotografijos – siekiant sukurti dialogą tarp praeities ir dabarties. Ši technika jai leidžia nuimti tradicinę menininko rankos aurą, susitelkdama dėmesį į tai, kaip vaizdai cirkuliuoja, išlieka ir transformuojasi laikui bėgant.

Be fotografinių intervencijų, Levine tyrinėja minimalistinio piešimo asketiškumą, siekdama atbendinti ankstyvojo modernizmo judesių natą. Jos 1984 m. darbas, Untitled (After Malevich and Schiele), yra gilus šios technikos pavyzdys. Šiame kūryniuje ji naudoja minimalistinį grafitą, kad sukurtų geometrinę abstraktaciją, nukreipiantią į Kazimirio Malevičiaus ir Egono Schiele išradingąją dvasią. Per šiuos piešinius Levine ne tiesiog kopiuoja; ji įsipina į savo protėvių vizualinę kalbą, naudodama griežtas linijas ir šešėlius, kad įtvirtintų drąsų iššūkį meninei originalumui. Šis darbas demonstruoja jos gebėją giliai įsiliesti į meno istoriją, kartu dekonstruodama jos pačios pagrindiniausias mitas.

Istorinė reikšmė ir postmodernistinis dialogas

Ilgalaikė Sherrie Levine reikšmė slypi jos gebėje transformuoti žiūrėjimo aktą į kritinę analizę. Jos karjera buvo nuolatinis tyrimas apie reprezentacijos politiką, lytį ir vaizdo nuosavybę. Atgaudama vyriškųjų meistrų kūrinius, ji atliko feministinę intervenciją, subtiliai pakeisdama žvilgsnio kryptį ir kvestindama patriarchines struktūjas, įprastąsias meno istorijos kanonui.

Jos indėlis gali būti apibrendžiamas per keletą pagrindinių meninių stulpų:

• Autoriškumo rekonceptualizacija: Levine praktika priverčia žiūrovą susidurti su suliejamais linijomis tarp kūrėjo ir kuratoriaus, paversdama pasirinkimo aktą pagrindine kūrybiška jėga.
• Ryšys su modernizmo palikimu: Per tokių figūrų kaip Walker Evans ir Malevich apropriaciją ji palaiko modernizmo dialogą gyvą, kartu kritikuodama jo pamatus.
• Kintamo vaizdo galia: Jos darbai pabrėžia, kad prasmė nėra įtvirtinta objekte, o generuojama per kontekstą, pasikartojimą ir vizualios kultūros ernešimą.

Šiandien Levine išlieka gyva figūra meno pasaulyje, o jos kūriniai toliau rezonuoja vykstančiuose debatais dėl skaitmeninės reprodukcijos, intelektinės nuosavybės ir nuolat evoluojない vaizdo prigimties šiuolaikiniu era.