Gyvenimas tarp sienų
Žakas D'Agaras savo gyvenimo rytmus pradėjo kurti Paryžiuje, kur ankstyvojo mokymosi akordai skambėjo Jacob Ferdinand Voet vadovavimu. Jo pirmieji žingsniai studijoje buvo nukreipti į istorinę tapybą – tai buvo reikalavęs ypatingo vizualinio platesnio mąstymo ir itin sudėtingas kelias. Tačiau bėgant laikui jo dėmės stabis siaurėjo ir tapo itin tikslus. Jis pajuto trauką prie individualių veidų, nuolydamas nuo grandinių istorinių naratyvų ir įsikūręs ramioje, nuoliddrame portretų kūrybos darbe.
1675-metai atnešė statuso pokytį, kai jis buvo priimtas į Akademiją. Tuomet jis laikė karaliaus ir jo dvaro oficialiu tapybininku. Šį stabilumo laikotarpį pertraukė 1682 m. Nantas edikto panaikinimas. Kaip protestantas, Žakas D'Agaras pasijautė išstūmtas iš Akademijos, į kurią taip užtrenkė. Jis paliko Prancūziją už nugaros – tai pasitraukimas, kuris vėliau nukreipė jį link naujų krauniškų peizažų ir kitokių rėmėjų.
Danijos metai ir Anglijos vizitai
Jo kelias vėlia jus šiaurėje, į Danijos karališką dvorą. Ten, karaliaus Kristiaus V globos viduryje, jo šerpus stangus tikslą. Danijos dvoras suteikė aplinką, kurioje jo gebėjimas tiksliai užfiksuoti panašumą galėjo būti panaudotas bajorų naudai. Jo buvimas Kopenagojoje buvo žymėtas šiuo tarnavimu, ir net judėdamas per skirtingas regionas, jo kūryba išliko glaudžiai susijusi su žmonėmis, kurie sėdėjo prieš jo audinį.
Gyveno ir laikotarpiai praleisti Anglijos viduryje, kur jis laikinai gyveno ir sukėlia sėkmę Britanijos bajorijai karalienės Anos valdymo laikais. Jo rankos užfiksavo tokių figūrų bruožus kaip Montagu dvairės bei Rochfort ir Sunderland hrabienės. Net kai jo darbai buvo priskirti jo aplinkos kūrėjams ar buvo prisidėjęs jo stilius, jo technikos atspindys išliko akivaizdus to laikotarpio portretuose.
Lėidžiami pėdsnakiai kruopščiai užteptame audinyje
Darbai, kuriuos sukūrė Žakas D'Agaras, nešioja specifinių susitikimų svorį. Jo autoportretas, parašytas 1693 m. Cosimo III de' Medici, karaliaus Kristiaus prašymu, išlieka tyliu jo paties žvilgsnio įžymėjimu. Jis ne tik tapė veidus; jis dokumentavo tų dvarų liniją, kuriems tarnavo.
Kai kurių jo rankos užfiksuotų subiectų ar jo studijos įtaką gavusių asmenų yra:
- Danijos karalius Kristius V
- Karalienė Luizė iš Mecklenburg-Güstrow
- Montagu dvairė
- Rochfort hrabienė
- Sunderland hrabienė
Jo sūnus, Charles d'Agar, seka šiuos žingsnius, tęsdamas portretų tradiciją. Kai Žakas D'Agaras mirė Kopenagojoje, jis paliko kūrybos pėdsnakus, kurie persklandė tarp Prancūzijos, Danijos ir Anglijos sferų, apibrėžtus žmonių veidais, gyvenusiems Baroko era.