Musée d'Orsay istorija
Musée d'Orsay įsikūręs Paryžiuje, Prancūzijoje, prie Senos upės kairiojo kranto, yra ne tik kultūros objektas, bet ir įspūdingas architektoninis palikimas. Šis pastatas buvo originaliai išmaitinamas kaip Gare d'Orsay – geležinkelio stotis, įkūrianti savo egzistenciją tarp 1898 ir 1900 metų. Pradžioje jis buvo sukurtas tarnauti „Chemin de Fer de Paris à Orléans“ geležinkelio linijai, ir per kelis dešimtmečius ši konstrukcija veikė kaip garų lokomotyvų terminas, kol galiausiai ji nepasidavė savo pradinės paskirties ir nepaverto kitokiu metu.
Po to, kai įvyko reikalingas interjero perkonfiguravimas, šis vietoje tapo muziejumi. Prezidentas François Mitterrand oficialiai atvėrė šią instituciją 1986 metų gruodį. Šiandien tai vienas didžiausių meno muziejų Europoje, kurio kolekcija orientuota pirmenybėbes skiriant Prancūzijos menui, sukurtam tarp 1848 ir 1914 metų.
Buvusios stoties architektūra
Šis pastatas gimė kaip Gare d’Orsay – Beaux-Arts stiliaus geležinkelio stotis, kurios architektais buvo Lucien Magne, Émile Bénard ir Victor Laloux. Jos konstrukcija buvo siejama su 1898–1900 m. laikotarpiu, kai stotis buvo sukuriama, kad suteiktų priegliaudos „Chemin de Fer de Paris à Orléans“ garų lokomotyvams. Pradinio terminalo pramoninis skeletas, pasižymintis aukštu geležies konstrukcijomis ir milžiniškais stiklo lubomis, vėliau buvo perkonfigūruotas, kad jame galėtų gyventi menas. Šią transformaciją vadovavo architektų komanda, į kurią įeigo Pierre Colboc, Renaud Bardon ir Jean-Paul Philippon, o vėliau interjero dizainą suorganizavo Italijos architektė Gae Aulenti.
Muziejaus erdvės logika remiasi originaliu stoties išplanavimu. Centrinės nave’s konstrukcijos skaidriai dalina milžiniškas skulptūrų ir galerijų erdves, suteikdamos tvarkingumo pojūtį tarp didelių tūolių. Po stikliniu grindiniu paslėptas 1:100 m plane Paryžiaus operos aikštės maketą, kuris suteikia fizinį ryšį šios vietos urbanistinei istorijai. Dizainas išlaiko ryšį su ankstesine vietos funkcija, kartu pritaikydamas akmenį ir geležį naujam, meninei paskirties tikslui.
Impressionistų šedevrų kolekcija
Šis muziejus yra didžiausia pasaulyje impresionistinių ir postimpresionistinių kūrinių kolekcija. Ši neįtikėtina kolekcija apima laikotarpį nuo 1848 iki 1914 metų, kurio metu gimė ne tik tapyba, bet ir skulptūra, baldai, fotografija bei architektūriniai sprendimai. Nors bendra kolekcija susideda iš daugiau nei 3 650 kūrinių, galerijų kambariuose nuolatinio eksponavimo laukia 2 300 jų – tai tikra meninė kelionė per epochas.
Muziejaus kolekcija orientuojasi į glaudų perėjimą link modernizmo, kurį puikiai iliudriuojuoja tokie meistrai kaip Berthe Morisot, Claude Monet, Édouard Manet, Edgar Degas, Pierre-Auguste Renoir, Paul Cézanne, Georges Seurat, Alfred Sisley, Paul Gauguin ir Vincent van Gogh. Šie menininkai drąsiai atsisvengė griežtosios akademinės tradicijos, siekdami išnaudoti šviesos žaismą ir atmosferos subtumą. Šis kūrinių pasirinkimas yra tikslus atspindys to, kaip keitėsi vizualinis kalbos kodas XIX a. pamento pabaigoje.
- Šaltinis, 1868 m. – Gustave Courbet
- Raudoni stogai, 1877 m. – Camille Pissarro
- Aparicija, 1874–1876 m. – Gustave Moreau
- Moderni Olympia, 1873–1874 m. – Paul Cézanne
- Lygos (Ironing Women), 1884–1886 m. – Edgar Degas
Išskirtiniai kolekcijos šedevrai
Kolekcija saugo neįtikėtinus XIX a. vidurio ir pto endo šalių kūrinius, kurie formavo moderniojo meno veidą. Édouard Manet 1863 m. paveikslas Olympia išlieka viena pagrindinių kolekcijos juozlių, sukrėtančių savo drąsia ir provokacija. Netoli jo, Gustave Courbet 1866 m. darbas Pasaulio kilmė siūlo gilią realizmo studiją, kurioje menas susitinka su gryna gamta. Taip pat muziejaus nuolatinėje ekspozicijoje žvelgia Jean-François Millet 1859 m. paveikslas Angelų malda, įnešantis į galerijas ramybės ir dvasinės pilnatvės pojūtį.
Muziejus yra tikras impresionizmo ir postimpresionizmo judesių veidrodis, kurioje susitinka kelių kartų meninė estetika. Galerijose ypatingą dėmesį kelia Berthe Morisot 1872 m. paveikslas Bébiškė, kurio švelnumas ir emocija atveria įžvalgą į moteriškąją pranašumą meno pasaulyje. Dar vienas neįklausybinamas kolekcijos elementas – Vincent Willem Van Gogh 1888 m. šedevras Naktis Ronos uoste, kurio spalvų žaismas ir smūgsliai sukuria beveik tangialią atmosferą. Be to, muziejaus kolekciją papildo Aparicija – akvarelis, sukurtas Gustave Moreau tarp 1874 ir 1876 metų, kviečiantis į mistinį ir simbolinį meno pasaulį.
- Aparicija, 1874-1876 - Gustave Moreau
- Bébiškė, 1872 - Berthe Morisot
- Pasaulio kilmė, 1866 - Gustave Courbet
- Olympia, 1863 - Édouard Manet
