Jan Steen

Pradinis gyvenimas, šeima ir mokslas

Jan Steen gimė Leidene maždaug 1626 metais šeimoje, dosdžiai suvokiančio socialinių susirinkimų mechanizmus. Būdamas bent aštuonių vaikų vyriausiasis, jis augo kartu su komerciniu savo teto Havicko Steeno realizmu. Havickas buvo grūdos verslininkas ir alaus darytojas, valdantis užeidą „Raudonoji Halberta“. Ši kasdienė aplinka, įsikreplinta Leideno katalikų bendruomenėje, suteikė jam tiesioginį žvalgymo įžvalgą į triukšmingus, dažnai chaotiškus socialinius santykius, kurie vėliau tapo jo kūrybos pagrindu. Jis nebuvo tik šio gyvenimo stebėtojas; jis pats buvo šio gyvenimo galimybė.

Jo oficialus išsilavinimas ir profesinė registracija atskleidžia žmogų, žengiantį per struktūrizuotas Nyderlandų Respublikos intelektines ir gilvias organizacijas. 1646 metais Steen buvo užregistruotas Leideno universitete. Iki 1648 metų jis jau pasiekė meistro tapytojo statusą, įstąmęs į Leideno Šv. Lucos gilvę. Šis perėjimas iš mokinio į pripažintą profesionalą žymi karjeros pradamą, kurią pagrindą sudavė ne tik paprastas stebėjimas, bet ir techninis meistriškumas.

Detalus jo ankstyvojo mokymosi aprašas yra labiau istorinės dedukcijos, o ne dokumentuotų faktų dalykas. Nors oficialių mokymų dokumentų išliko nepaliko, jo įgūdžių evoliucija leidžia daryti prielaidas, jog jis perėmė metodus nuo kelių išdayusių meistrų. Tikėtina, kad techninę žinią jis gavo iš Jan van Goyen, Nicolaus Knüpfer ir Adriaen van Ostade. Šie įtakos sukūrė pagrindą stilui, kuris vėliau pirmenybę teikė psichologiniam žmogaus elgesio subtilybėms, o ne grandiniškoms alegorijoms, kurias taip mėgavo jo samtvariai.

Veiklos ir gyvenimo vietų periodai

Jan Steen karjera buvo apžvaloma kaip nuolatinis, neramus judėjimas per Nyderlandų Respublikos urbanizuotus centrus. Jis nebuvo įtvirtintas vienoje vietoje; jo gyvenimo būdas keitėsi kartu su tobulėjanti profesine veikla. 1649 metais Haga vėliau tapo jo gyvenimo dalimi, kai jis susituko su Margaretha van Goyen – šis ryšys suteikė jam galimybę įsiliesgti į to laiko įtakingus meno aplinkas. Šis gyvenimo etapas pasižymėjo nomadinio pobūdžio profesine egzistencija, kai jis slenksniu tarp įvairių miestų siekė reputaciją ir mokėsi prisitaikyti kintantiems meno rinkos poreikiams.

Jo kelionės buvo itin tiksliai užfiksuotos keliuose pagrindiniuose regionuose. Mežiu 1656 ir 1660 metais jis aktyviai veikė Warmonde. Tai pasisino dešimtmetniu, praleistu Haarlem'e, kur jis gyveno nuo 1661 iki 1670 metų. Šis Haarlem'as pasižymėjo svarbiu jo kūrybos metų dalimi, kurio metu Jan Steen užtvirtino savo vietą Nyderlandų meno pavyzdyje. Galiausiai jis grįžo į savo gimtinę ir gyveno Leidene iki pat savo mirties.

Šis geografinis poslinkis nebuvo tik asmeninio pasirinkimo questão, jis atspindėjo praktines XVII amžiaus dailininko gyvenimo realybes. Gebėjimas prisitaikyti prie skirtingų miesto aplinkų – nuo ypatingos Haarlem'o atmosferos iki uOSTinės Leiden tradicijų – leido jam išlaikyti nuolatinį kūrybos procesą, nepaisant dažnų persikraustymų. Jo gyvenimas buvo perėjimų sekos tarp alaus gamybos pramonės ir profesinių miestų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilvųjų gilv[]

Technika ir meninė stilius

Jan Steen vizualinis kalbos mokslas remiasi aštriu humoru ir gilią psichologinę įžvalga, kuri prastoliai skveriasi per jo scenų paviršietį. Jis ne tik vaizduoja žmones; jis užfiksuoja specifinius, dažnai chaotiškus, žmogaus impulsus, kurie juos valdo. Jo ankstyvosios 1640-ųjų kompozicijos linko į groteską, naudojant padidintus ir iškraipytus figūras, kad skatintų savo pasakojimą. Šis grynas, beveik sukrėtantis požiūris į charakterizaciją padėjo pagrindą tomeniems socialiniams pastebėjimams, kurie vėliau tapo jo kūrybos bruožais.

Dailininkas naudoja ryškų ir gausų spalvų rinkinį. Jis taiko platų paletę, kad atskirtų buitinio gyvenimo tekstūras ir priprozdžių kambario chaotišką energiją. Laikui bėgant, jo techninis meistriškumas patyrė aiškų transformacijos etapą. Rūbūs, kartais kieti jo jaunystės charakterizavimai, ustepiėjo tomeni estetikai. Vėlesniuose darbuose figūros tampa mažiau paveiktuotos, tačiau labiau individualizuotos, nuvesdamos nuo pralygintai kalėtos, groteskiškos ankstyvojo laikotarpio kompozicijų link stiliaus, apibūdinamo didesniu poisedžiu ir subtiliomis spalvų paletėmis.

Ši evoliucija atspindi perėjimą nuo tiesmuko jaunystės satyros link ištekusio socialinio komentavimo metodo. Tobulindamas savo brushwork'ą ir besidomėdamas individualaus išraiškos niuansais, jis perėjo nuo tipinių veikėjų vaizdavimo prie tikrų žmonių portretavimo. Rezultatas yra kūrybos korpusas, kuriame žmogaus elgesio absurdumas balansuoja su nuoseklia, tikslia ir apgalvota technine tikslumu.

Pagrindiniai darbai ir išskirtiniai paveiksliai

Jan Steen kūryba išlieka itin reikšminga, nes jis savo pasakojimus įtvirtino šiame netvarkingame, neapvairėme XVII amžiaus gyvenimo realizme. Paveiksyne „Doktero vizitas“ jis žengia už paprasto portretavimo ribas, kurios sukuria sceną, pasižyminčią psichologine galybe ir moraliniais potraukiais. Gebėjimas suteikti svorio kasdienybės detalėms itin akivaizdus „Oyzų valgytojas“ (apie 1658 m.) paveiksyne, kuri įamžino gyvybingą olandų socialinio bendravimo akimirką. Šie darbai nesireiškia didingomis alegorijomis; jų jėga slypi į įtampą tarp veikėjų ir jų aplinkos.

Dailininkas dažnai kūrė chaosą, kad pabrėžtų žmogaus klaidų prigimtį. „Prikalstytas šeimynas“ (1663) ir „Linksma šeima“ (1668) veikia kaip vizualūs nesidarbavimo studijos, kuriose triukšmingos aplinkos skatina apmąstyti pertekliumi grįstų veiksmų pasekmes. Net ir griežtesnėse kompozicijose, pavyzdžiui, 1663 m. sukurtoje „Tańczančioji pora“, dėmesio centras išlieka specifiniuose, pr transientiškos veikėjų gestuose. Jo darbai iš 1660-ųjų metų vidurio, įskaitant „Šv. Miklojo šventė“ (apie 1665 m.), demonstruoja tokį spalvų ir šviesos meistriškumą, kuris suteikia šioms socialinėms apmąstoms amžinybės.

• „Oyzų valgytojas“ (apie 1658 m.)
• „Tańczioji pora“ (1663 m.)
• „Prikalstytas šeimynas“ (1663 m.)
• „Šv. Miklojo šventė“ (apie 1665 m.)
• „Linksma šeima“ (1668 m.)