The most famous painting in Centre Pompidou is Vasilijus Kandinskis's Žalias, Raudonas, Žydrus (1925). The next four in this ranking are Otto Dix's Portretas žurnalistės Sylvijos Von Harden (1926), Henri Matisse's Mėlynas Nūdė III (1952), Robert Delaunay's Paris Miestas (1912) and Vasilijus Kandinskis's Ant Balto II (1923).
Below, the 8 paintings of Centre Pompidou that are most widely known — painted from 1912 to 1952 by 6 painters — with their date, medium and size.
Ranked list
The 8 most widely known paintings in Centre Pompidou
For each entry: painter, date, medium, dimensions of the original, and an excerpt of the catalogue entry.
- Žalias, Raudonas, Žydrus by Vasilijus Kandinskis, 1925
- Portretas žurnalistės Sylvijos Von Harden by Otto Dix, 1926
- Mėlynas Nūdė III by Henri Matisse, 1952
- Paris Miestas by Robert Delaunay, 1912
- Ant Balto II by Vasilijus Kandinskis, 1923
- Kompozicija IX by Vasilijus Kandinskis, 1936
- Savivartys - Rėmelas by Frida Kahlo, 1938
- Juodasis kryžius by Kazimiras Malevičius, 1915
-
Vasilijus Kandinskis (1866–1944)
1. Žalias, Raudonas, Žydrus by Vasilijus Kandinskis, 1925
1925Aliejiniai dažai ant drobės127 × 200 cmCentre Pompidou, Paris
Kaip vienas garsiausių Kandinskio kūrinių, jis įkūnija novatoriškąją abstrakčios tapybos dvasią ir išlieka XX amžiaus meno pamatu. Kandinskio „Žalias, Raudonas, Žydras“yra puikus abstrakčiosios ekspresionizmo pavyzdys – judėjimo, kuris akcentuoja spontaniškumą, emocijas ir priešświadomį. Kūrinį pavaldžia formų, linijų ir spalvų sudėtingas sąsaja sukuria gylį bei dimensiją, nepaisant jo nevaizduojamosios prigimties. Aukštos kokybės „Žalias, Raudonas, Žydras“reprodukcija leidžia į savo aplinką prisivelti Kandinskio abstrakčiosios tapybos švytėjį. Vasilijus Kandinskis savo „Žalias, Raudonas, Žydras“yra daugiau nei tiesiog paveikslas; tai spalvos, formos ir abstrakčios išraiškos galios šventė. Patyrkite Kandinskio vizijos magiją pridedėdami šį ikonišką kūrinį į savo kolekciją jau šiandien.
-
Otto Dix (1891–1969)
2. Portretas žurnalistės Sylvijos Von Harden by Otto Dix, 1926
1926Aliejus ir tempera į medžio plokštę89 × 121 cmCentre Pompidou, Paris
Dixo nekaltingo realizmo ir dėmesio detalėms pasižymėjimas suteikia gyvybės von Harden androginiams traukams bei moderniam aprangai, todėl šis kūrinys tampa neįtrūkstančiu prieduotu bet kokiai meno kolekcijai ar interjero dizaino koncepciją. Von Harden trumpai kirpčiotas plaukai, monoklis ir modernus aprangos stilius atstoko „Naujosios moters“archetipą, įkūnijantį progresyvias to meto požiūrių į lytį ir seksualumą. Paveikslo emocinis poveikis slypi jo gebėjime perteikti tiek von Harden stiprybę, tiek jos pažeidžiamumą, taip tapstant galingu pareiškimu apie žmogaus būtį. Šis šedevras paliko neištrinčiam palikimą, įkvėpdamas neskaičiuoti kūrybinčių asmenų ir tarnaujant Veimaro Respublikos kultūros bei socialinių transformacijų simboliu.
-
Henri Matisse (1869–1954)
3. Mėlynas Nūdė III by Henri Matisse, 1952
1952Gouache ir kartonas112 × 73 cmCentre Pompidou, Paris
Kūrinys vaizduoja sėdintį žmogaus siluetą laisva, kontemplatyva skendimą erzžiojančioje pozėje – su kojomis sudėliotomis ir rankomis, atsirandusiomis ant stanglės. Figūra suformuota minimalistiniu, tačiau itin išraiškingumu pasižinančiu stiliumi, pabrėžiančiu vidinę introspekciją ir vienatvę. Matisse dėmesys žmogaus kūno formai nuima visus nereikalingus detalius, išryškindamas universalias refleksijos ir vidinės ramybės temas. Šiam kūriniui Matisse panaudojo išpjūčių techniką, kuri tapo jo vėlesnių darbų žyminėms savybėmis. Meno mylintiesiems, kolekcionieriams ir interjero dizaineriams Žydrą Nuodą III siūlo niekada nesitraukiančią vertę, kuri sujungia meninę genialybę su emociniu gyliu.
-
Robert Delaunay (1885–1941)
4. Paris Miestas by Robert Delaunay, 1912
1912Oil on canvas267 × 406 cmCentre Pompidou, Paris
1912 metais sukurtas Robert Delaunajaus kūrinys „Pariečio miestas“– tai neatsiejamas modernizmo epochos dalis, atspindintis ankstyvosios XX a. Tai daugiau nei tik miesto vaizdas; tai judėjimo, formų ir spalvų energingas tyrimas, numatantis ateinančio amžiaus dinamiškumą. Šis paveikslas kviečia pasitelkti ne tik regėjimą, bet ir emocijas, įsijaučiant į to meto Paryžių – miesto, kuris buvo kupinas naujų idėjų ir technologijų. Kūrinio centre – figūrų interakcija su stilizuotu vežimu, viliančiu arklius. Šios formos nėra atvaizduotos realistiniu būdu; Delaunajus jas sudalijo į geometrines formas, sukeldamas judesį ir energiją fragmentuotame architektūriniame fone.
-
Vasilijus Kandinskis (1866–1944)
5. Ant Balto II by Vasilijus Kandinskis, 1923
1923Oil on canvas105 × 98 cmCentre Pompidou, Paris
Vasili Kandinskio 1923 m. sukurtas kūrinys „Ant balto II“yra neatskiriama abstraktaus meno raidos dalis, atspindintis menininko visą gyvenimą trukusį tyrimą dėl spalvos ir formos dvasios. Šis dinamiškas darbas, kurio dydis 105 x 98 cm, nėra skirtas perteikti matomą pasaulį; tai kvietimas patirti gryrą jausmą per vizualinę kalbą. „Ant balto II“– tarsi spalvų ir formų orkestras, kuriame kiekvienas elementas atlieka savo unikalų vaidmenį, sukuriant harmoningą ir kartu kupiną įtampų kompoziciją. Kandinskio kūryba tuo metu buvo stipriai paveikta Suprematizmo, ypač Kazimiro Malevičiaus darbų, kas matoma drąsiose formose ir pabrėžiant fundamentalum geometrinių elementų svarbą.
-
Vasilijus Kandinskis (1866–1944)
6. Kompozicija IX by Vasilijus Kandinskis, 1936
1936Olio su tela113 × 195 cmCentre Pompidou, Paris
Vasilijaus Kandinskio Kompozicija IX (1936) yra abstrakčiosios dailės šedevras, įtrapiantis gryno vizualinio išraiškos esmę. Ši gyvybinga ir dinamiška kompozicija spinduliuoja energiją bei judėjimą, todėl ji tampa užburiančia papildiniu elementu bet kokioje modernios dailės kolekcijoje ar šiuolaikiniame interjere. Istorinis kontekstas Sukurta 1936 metais, Kompozicija IX atspindi brandų Kandinskio stilių, įkvėptą jo darbo Bauhaus meno ir architektūros mokykloje. Šiuo laikotarpiu Kandinskis tyrinėjo spalvos, formos ir garso ryšį, siekdamas sukurti vizualią kalbą, kuri galėtų suėdinti emocinius bei dvasinius atsakas. Šis kūrinys yra įrodymas jo inovatyvaus požiūrio ir vaidmens kaip abstrakčiosios dailės pionieriaus.
-
Frida Kahlo (1907–1954)
7. Savivartys - Rėmelas by Frida Kahlo, 1938
1938Stiklio tapyba29 × 21 cmCentre Pompidou, Paris
1938 metų Fridos Kahlos šedevras, Savitraižlys – Rėmelas, yra kur kas daugiau nei tiesiog vizualinė reprezentacija; tai gili meditacija apie tapatybę, atgaminimą ir nepalingą šios kūrinės autorės žvilgsnį į savo pačios pažeidžiamumą. Ši įtraukianti darbe Kahlo atsivelgia prieš starkų, minimalistinį foną, tačiau jos buvimas yra vis gìž ne paprastas. Techninis šio kūrinio įgyvendinimas atskleidžia Kahlos meistriškumą eksperimentinėse tekstūrose ir modernizistiniame fuzijoje. Viršutiniu sluoksniu, Savitraižlys – Rėmelas yra pilnas simbolinės kalbos, į šaknus įsišakrinusios Meksikos Kahlos paveldas. Per visą kompoziciją išbarstyti širdys yra tyčia parodytas odė į Meksikos liaudies kūrybos tradicijas, reprezentuojančias jos nekliudomą, nors ir audringą meilę Diego Rivera.
-
Kazimiras Malevičius (1879–1935)
8. Juodasis kryžius by Kazimiras Malevičius, 1915
1915Oil on canvas80 × 80 cmCentre Pompidou, Paris
Vienintelis juodas kryžius guždo ant senėjinto, kremo spalvos pergamento fono. Tai graikiško kryžiaus forma, kurios keturios šaknys iš centro plinta vienodomis svorio dalimis. Čia nėra gylio, tik plokščias tamsaus pigmento ir šviesaus pagrindo susidūrimas. Du stačiagampiai barai – vienas vertikalus, kitas horizontalus – suformuoja sunkią, simetrišką prasmę. Kraštai yra tiesni, drąsūs, apibrėžiant ribą, kuri atsisako paviežinti perspektyvą ar šešėlį. Sukurta 1915 metais, ši darbo dalis iškilo iš laikotarpio, kai paveikslas atsisakė visų vaizduojamųjų elementų pėdsakų. Jis pirmą kartą buvo pristatytas „Paskutinėje futuristų parodoje 0,10“.
Statistics
The holdings of Centre Pompidou in this catalogue
373 paintings and works on paper, distribution by century
The list in figures
- 8 paintings, ranked by recognition, 6 painters, Robert Delaunay – Henri Matisse.
- Painters by number of entries: Vasilijus Kandinskis (3), Otto Dix (1), Henri Matisse (1).
- Robert Delaunay's Paris Miestas (1912) – Henri Matisse's Mėlynas Nūdė III (1952).
- Robert Delaunay's Paris Miestas (1912), 267 × 406 cm – Frida Kahlo's Savivartys - Rėmelas (1938), 29 × 21 cm.
- 384 recorded works of Centre Pompidou: 373 paintings and works on paper by 60 artists, 1885–2008.
Painters by country of birth
Painters by number of works held at Centre Pompidou
Comparison
Centre Pompidou and Liuvro muziejus
Centre Pompidou
- Catalogued works
- 384
- Date range
- 1885 – 2008, most from the 20th century
- Most recognised paintings
- Žalias, Raudonas, Žydrus, Portretas žurnalistės Sylvijos Von Harden, Mėlynas Nūdė III
- Largest holdings by
- Vasilijus Kandinskis, Henri Matisse, Robert Delaunay
Liuvro muziejus
- Catalogued works
- 2.833
- Date range
- 1180 – 1913, most from the 17th century
- Most recognised paintings
- Mona Lisa (La Gioconda), La Libertė vadovaujanti žmonėmis, La Balsa de la Medusa
- Largest holdings by
- П'Єр-Анрі Де Валансьєн, Етюш Ле Сюр, Ежен Делакруа
Frequently asked
Frequently asked questions on the paintings of Centre Pompidou
Select a question to display the answer.
What is the best-known painting of Centre Pompidou?
Vasilijus Kandinskis's Žalias, Raudonas, Žydrus (1925) is the most famous painting in Centre Pompidou and No. 1 of this ranking, ahead of Otto Dix's Portretas žurnalistės Sylvijos Von Harden (1926), Henri Matisse's Mėlynas Nūdė III (1952) and Robert Delaunay's Paris Miestas (1912).
What are the five best-known paintings in Centre Pompidou?
In order: Žalias, Raudonas, Žydrus by Vasilijus Kandinskis, Portretas žurnalistės Sylvijos Von Harden by Otto Dix, Mėlynas Nūdė III by Henri Matisse, Paris Miestas by Robert Delaunay and Ant Balto II by Vasilijus Kandinskis.
How many Vasilijus Kandinskis paintings are in Centre Pompidou?
3 of the 8 paintings of this ranking are by Vasilijus Kandinskis: Žalias, Raudonas, Žydrus (No. 1), Ant Balto II (No. 5) and Kompozicija IX (No. 6). Our catalogue lists 178 records of Kandinskis's works at Centre Pompidou.
How many Otto Dix paintings are in Centre Pompidou?
1 of the 8 paintings of this ranking are by Otto Dix: Portretas žurnalistės Sylvijos Von Harden (No. 2). Our catalogue lists 1 records of Dix's works at Centre Pompidou.
How many Henri Matisse paintings are in Centre Pompidou?
1 of the 8 paintings of this ranking are by Henri Matisse: Mėlynas Nūdė III (No. 3). Our catalogue lists 26 records of Matisse's works at Centre Pompidou.
What are the three must-see works of Centre Pompidou?
the Musée National d’Art Moderne, the Viešoji informacijos biblioteka and the IRCAM muzikos tyrimų centras are the three works everyone comes to Centre Pompidou for; the museum's record also names its other highlights.
In which city is Centre Pompidou?
In Paris, Prancūzija. Centre Pompidou holds 384 works of our catalogue by 60 artists (1885–2008), among them the 8 paintings ranked here.
What is the difference between Centre Pompidou and Liuvro muziejus?
They cover different centuries. The 373 paintings of Centre Pompidou in our catalogue are dated 1885 to 2008, most of them from the 20th century; the 2.692 of Liuvro muziejus are dated 1180 to 1913. The best-known paintings of Liuvro muziejus are Mona Lisa (La Gioconda), La Libertė vadovaujanti žmonėmis and La Balsa de la Medusa.
Which is the earliest painting of this ranking?
The earliest is Robert Delaunay's Paris Miestas (1912) (1912); the latest, Henri Matisse's Mėlynas Nūdė III (1952) (1952).
Which of these paintings is the biggest?
Robert Delaunay's Paris Miestas (1912), 267 × 406 cm. The smallest is Frida Kahlo's Savivartys - Rėmelas (1938), 29 × 21 cm.
How was this list of the paintings of Centre Pompidou ranked?
By recognition: Wikipedia articles in the most languages (Wikidata sitelinks), our manual ranking and page visits, over the paintings of Centre Pompidou in our catalogue. Several records of one painting count once; details, copies and studies are excluded.
Can I buy a reproduction of a painting from Centre Pompidou?
7 of these 8 paintings are available hand-painted in oil, from $177, and 7 as a canvas print, from $42.
Institution
Centre Pompidou, Paris: history, building and collections
Centre Pompidou (Pompidou, Centre Georges Pompidou, Pompidou Centre) — kultūros kompleksas — in Paris, Prancūzija. Its highlights: Musée National d’Art Moderne, Viešoji informacijos biblioteka, IRCAM muzikos tyrimų centras. Our catalogue lists 373 of its paintings and works on paper, by 60 artists, dated 1885 to 2008.
Centre Pompidou kilmė ir istorija
Centre Pompidou buvimas Paryžiaus ketvirtosios apylinkės Beaubourg kvartale yra aukštos politinės ir kultūrinės ambicijos apspaudas. Šis projektas iškrito iš pirmąjio Prancūzijos kultūros ministro André Malraux idėjų, kuris siekė perdefinei ryšį tarp visuomenės ir modernios kūrybos. Šią viziją vėliau palaikė prezidentas Georges Pompidou, valdęs nuo 1969 iki savo mirties 1974 metais. Institucija buvo suprojektuota taip, kad užimtų erdvę, kurioje menas, literatūra ir muzika galėtų kartu egzistuoti vienoje miesto urbanistinėje ekosistemoje. Šio stulpas architektūros transformavo istorinį rajono veidą. Oficialiai jis buvo atidarytas 1977 m. sausio 31 d. prezidento Valéry Giscard d'Estaing. Pastatas gimė kaip atsakas į poreikį dideliems viešajai skaitymenai skirtai bibliotekai bei specialiai modernaus meno evoliucijai skirtai erdmei. Jo įtvirtinimas pačioje Paryžiaus širdyje užtikrino, kad miesto centrumas taps intelektualinio ir kūrybinio mainų daugiaskaitiniu ekosistemos uostu.
Revoliucinė aukštųjų technologijų architektūra
Centre Pompidou architektūrinė tapatybė iškrito iš 681 konkursinių darbų rinkinio. Juroriai, įskaitant Oscarą Niemeyerį ir Philipą Johnsoną, pasirinko projektą, kuris fundamentaliai pakeis Paržės miesto urbanistinį audinį. Tai aštuonių aukštų konstrukcija, sukurta architektūrų dueto Richardo Rogersio, Renzo Piano ir Gianfranco Franchini, veikia radikalia skaidrumo principu. Ji atsisako tradicinės, uždaros muziejaus fasados koncepcijos ir renkasi „iš apačios į viršų“(angl. inside-out) filosofiją. Šis požiūris tyčia išmato pastato vidinę mechaniką į gatvę. Struktūriniai elementai, ventiliacijos kanalai ir vamzdžiai yra iškeliami į išorę, pateikiami didelėmis, spalvingomis formomis, kurios apdefines pastato siluetą. Išorės automatinės pastatų liftai-eskalatoriai juda per stiklų plonį, paversdami žmonių judėjimą matoma architektūros dalimi. Ši pramoninės inžinerijos ekspozicija transformuoja pastato naudingumą į jo pagrindinę estetiką. Šių mechaninių sistemų buvimas Beaubourg rajone sukuria nuolatinio judesio pojūtį.
Musée National d’Art Moderne kolekcija
Musée National d’Art Moderne saugo didžiausią moderniojo meno kolekciją Europoje. Ši kolekcija apima itin plačią chronologinę lazdą, suskirstytą į du pagrindinius etapus: laikotarpį nuo 1905 iki 1960 metų bei epochą nuo 1960 metų iki šių dienų. 2019 m. institucija turėjo 113 675 kūrinių, kuriais suformuotas itin tankus žmogaus išraiškos archyvas. Ši kolekcija išsipesia kurioje nors tradicinio drobos ribose, apimdama skulptūras, fotografiją ir grafinį meną. Joji taip pat integruoja pelnyvias bei technines kūrybiškumo sferas, įskaitant kiną, naująją medias, architektūrą bei dizainą. Per šias lentes pasivaikščiojimas yra tarsi fizinis dvidešimtmečio ir dvidešimt pirmo abadžio evoliucijos pajutimas. Šių objektų buvimas suteikia lytinę įrodomą įrodomą įrodymą apie tai, kaip per dešimtmečius keitėsi vizualinis kalbos pobūdis. Čia skulptūros svoris susitinka su grafinių darbų tikslumu bei naujų medios eksperimentaliu priglaudžiu. Kolekcijos platumas užtikrina, kad dialogas tarp skirtingų medijų išlieka nenutrūkstamas.
Nuolatinės kolekcijos šedevrai
Moneto, Cézanne'o ir Picassa monumentalūs płagnai suteikia kolekcijai neįtikėtiną svorį. Šie darbai užspriečia erdvę tokia fizine gravitacija, kuri primensto dėmėsio atidengimą. Netoliese rytminė abstrakcija, kurios atstovą yra Wassily Wassilyevich Kandinsky, prasimena per tokias kūrinius kaip Composition IX, 1936 m. Formos evoliucija tampa akivaizdi stebint skaitant, kaip šie menininkai keliavo nuo tradicinės reprezentacijos link lūžtančios geometrijos ir išsiveriančių spalvų paletčių, kurios apibrėžė moderniojo laikotarpio estetiką. Kolekcija skrieja tarp instinktyvaus ir konceptualaus. Henri Matisse pasirodo per skambias, laisvas linijas, kurias kuria Blue Nude III, 1952 m. XX amžiaus vidurio energiją įtvirtina Kiefer'io žaistinės tekstūros bei sunkus, emocijos kupinas Rothko buvimas. Pollock'o darbuose ir šiurios, fragmentuotos figūros Bacon'o kūpinys kuria ypatingą įtampą. Šie pavyzdžiai ne tik egzistuoja erdvėje; jie užspriečia kambarį su išskirtine, neramžiąja vitalyste. Kolekcijos platumas pasiekia ir pop art'o vaizdinį, kurį sukurė Warhol'as, sukuriant aštrų kontrastą gestiniam intensyvumui, besitiekiančiam kituose salų kampeliuose. Kiekvienas darbas veikia kaip tiesioginis ryšys su žmogaus ištrypkos istorija – nuo ankstyvosios fauvizmo transformacijų iki šiuolaikinių naujų medios ir dizaino tyrimų.
Multifacetiška kultūros ekosistema
Ši institucija veikia kaip kompleksas, kuriame persiklipa įvairios išraiškos formos. Jos struktūroje Bibliothèque publique d’information suteikia erdvę lapinsiui ir moksliniam tyrimui, o šioje viešoje bibliotekoje kartu egzistuoja ir IRCAM – muzikos bei akustikos tyrimams skirto centro. Tokia artuma leidžia vykti nuolatiniam dialogui tarp vaizdinės menės ir garso mokslo. Už pastato ribų, Place Georges Pompidou siūlo atvirą aikštę, kuri tampa bendruomenės susirinkimo vieta Beaubourg rajone. Ši erdvė sujungia muziejų su aplinkiniam Paryžiaus miesto audiniu. Ši vieta taip pat apima Atelier Brancusi, papildomąją kūrybinę sluoksnį šios vietos pasiūlymais. Šių skirtingų entiteto egzistencija kuria unikalią erdvę, kurioje literatūra, muzika ir skulptūra współegzystuoja harmoningai.
Naujausi projektai ir būsimos renovacijos
Šiuo metu fizinė Centre Pompidou egzistencija patremia gilių transformacijų laikotarpį. 2025 m. kovo 2 d. institucija įvykino svarbių renovacijų etapą – tai būkonta būtama evoliucija, siekianti modernizuoti technines sistemas ir pagerinti prieinamumą. Šį išsamią projektą vadovauja architektų biuras „Moreau Kusunoki“kartu su Frida Escobedo. Darbų tikslas – atgyginti vidines erdves ir padidinti energijos efektyvumą, kartu išlaikant tą struktūrinę tapatybę, kuri apibrėžia šį pastatą. Pilnas institucijos atidarymas numatomas 2030 metais. Kol pagrindinė aikštinė Paryzuje perrašo savo esmę per šias būtinas atnaujinimo procedūras, institucija aktyviai plečia savo įtaką už Prancūzijos ribų. Svarbi šio globalaus judėjimo dalis yra naujo satelitinio erzdovės įtvirtinimas. Ši ekspansija apima planuojamą atidarymą Foz do Iguaçu, Brazilijoje, kuris numatomas 2027 metais. Tokios iniciatyvos leidžia kolekcijai kartu egzistuoti įvairiose geografinėse kontekstuose, užtikrinant, kad jos buvimas būtų jautriamas net ir tuo metu, kai Paryzuje vyksta fizinės transformacijos.
5 facts on record about Centre Pompidou
- Kuri architektų grupė zaproavo Centre Pompidou?Richard Rogers, Renzo Piano ir Gianfranco Franchini
- Kaip vadinamas muziejus, esantis Centre Pompidou viduje?Musée National d'Art Moderne (MNAM)
- „Išvirkščioji“ (inside-out) pastato konstrukcija eksterjere pasižymi kuo iš šių?Dulkėmis, ventiliacijos kanalais ir judančiais takais
- Kokia institucija yra integruota į Centre Pompidou kompleksą kartu su muziejumi ir viešąja biblioteka?IRCAM
- Kada numatoma baigti Centre Pompidou renovaciją?2030 m.
See also
Three related entries
Ranking method
The paintings of Centre Pompidou recorded in this catalogue are ordered by recognition: the number of Wikipedia language editions with an article on the painting (Wikidata sitelinks), the editorial rank, and the page visits on WikiOO.org. Duplicate records of one painting are merged; details, copies and studies are excluded. Dates, dimensions and media are those recorded for each painting.
Related lists